ŠVENTĖ, KURI LAUKIA GARAŽE

MŪSŲ KOMANDA

ŠVENTĖ, KURI LAUKIA GARAŽE

Justinas Martinaitis (35), „Elektromarkt“ parduotuvės Panevėžyje vadovas.

Tobulėti, mokytis, kurti. Visa tai ir gerokai daugiau Justinas gauna iš veiklos, kurią būtų galima pavadinti rimtu laisvalaikio užsiėmimu. Vilniuje ilgai gyvenęs ir kompiuterių programavimo mokslus baigęs vyras su šeima įsikūrė jam patogesniame mažesniame mieste – Panevėžyje. „Elektromarkt“ parduotuvės vadovo pomėgis – seni automobiliai. 

Ką galima pamatyti jūsų garaže?

Mano garaže – 1983 metais pagamintas „Mercedes Benz E230“, kadaise Lietuvoje vadintas agurku. Neeilinės komplektacijos, su palyginti galingu 100 kW benzininiu varikliu. Tais laikais tai buvo labai daug. Jis turi centrinį užraktą, vairo stiprintuvą ir kitus anuomet solidžiai atrodžiusius privalumus.

Tai jau ne pirmas mano senas automobilis, reikalaujantis priežiūros ir dėmesio. Tačiau tokia veikla – tai ir atsipalaidavimas, tiksliau, kitokia darbo rūšis. Ji atlaisvina tam tikrus įtampos taškus. Mėgstame pasivažinėti šiuo automobiliu, vykstame į šventes ir parodas. 

Kodėl būtent toks, o ne kitoks?

Kažkada labai seniai panašų, irgi baltą, turėjo mano tėvai. Tiesa, dyzelinį, o aš rinkausi įdomesnį, veržlesnį. Man tiesiog patiko jo formos, apvalios aušinimo išvedimo grotelės. Žinoma, šeimoje kilo diskusijų prieš įsigyjant – juk reikia nemažai pinigų ir laiko išlaikymui, o per metus jis nuvažiuoja ne daugiau kaip tūkstantį kilometrų. Pats važinėju kitu, o „Mercedes“ stovi garaže. 

Pirkome tada, kai gimė dukra, todėl sakau, kad čia ne mano, o jos automobilis. Laikysime, kol jai prireiks. 

Kuo jis skiriasi nuo dabar gaminamų?

Dabartiniai turi įvairių privalumų, kurie anksčiau laikyti išskirtine prabanga, tačiau daugelio pakaba kietesnė, garso izoliacija prastesnė. O kalbant apie vairavimo patirtį – išvažiuoti su „Mercedes“ visada šventė. Tai jau nebe transporto priemonė, o hobis. Sudėtinga net lyginti. 

Nemanote, kad kol dukra užaugs, viskas pasikeis taip, jog žmonėms nebereikės vairuoti automobilių?

Egzistuoja didelė senų automobilių puoselėtojų bendruomenė. Įvykus tokiam lūžiui, šie automobiliai įgis dar didesnę vertę ir prasmę. Reikės specialių įgūdžių juos turėti ir valdyti. Tai bus dar didesnė egzotika – kažkas panašaus į žirgų lenktynes ant Sartų ežero. Tos mašinos primins laikus, kai važinėta savarankiškai, įvairiais keliais, kai jos buvo branginamos ir vertinamos. 

Ar vykstate šiuo automobiliu į bendraminčių sueigas?

Lietuvoje dalyvaujame, tačiau kol kas tam neturiu daug laiko – darbas, mokslas, du maži vaikai... Tas senas automobilis dar sulauks dienos, kai galėsiu jam daugiau skirti dėmesio. Tačiau esame klubo nariai, palaikome ryšius – labai smagu. 

Neplanuojate įsigyti dar vieno seno automobilio?

Buvo toks 1975-ųjų „Moskvičius“, ėmiau restauruoti, bet pavažinėjęs su jau sutvarkytais modeliais supratau, kad tai ne man, ir pardaviau. Dabar ieškau kito vokiško automobilio – seno septintos klasės BMW. Sūnui. 

Nesidomiu labai senais automobiliais, nes norisi elementarių patogumo elementų, garso izoliacijos, galios. Mano riba – 1983 metai. 

Seni automobiliai turbūt dažnai genda. Ar pats viską remontuojate?

Kai ką pats, pavyzdžiui, važiuoklę. Kilo degimo sistemos bėdų, o tai yra gana reta monoįpurškimo sistema, Panevėžyje vargais negalais pavyko rasti vienintelį seną meistrą, kuris suprato, kaip ten ką reikia daryti.

Tikiuosi, ateityje pats galėsiu tvarkyti visus savo automobilio „negalavimus“. Ši veikla man yra ir laisvalaikis, ir kūrybos, tobulėjimo priemonė.