ROBOTAI KREPŠININKAMS NEREIKALINGI

Pernai Lietuvos krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu tapęs Dainius Adomaitis (43) save vadina technologijų žmogumi. Tiek namuose, tiek darbe jis naudoja gyvenimą lengvinančius prietaisus ir tikisi, kad tokių išradimų tik daugės. „Pasaulis vis labiau kompiuterizuojasi ir robotizuojasi, tačiau esu įsitikinęs, kad krepšinio srityje didelių reformų nebus, jokie robotai negalėtų pakeisti mano žaidėjų. Tiesiog taptų nebeįdomu“, – šiame interviu sako jis.

ORIJUS GASANOVAS. NUOTRAUKOS ALGIO KRIŠČIŪNO.

Buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas, kelių komandų treneris, Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalininkas Dainius Adomaitis šį rudenį vadina vienu svarbiausiu savo karjeroje. Rinktinėje jis nebe vienas iš komandos, o pagrindinis, vedantis ją į mūšį Europos krepšinio čempionate. Pernai vyriausiuoju rinktinės treneriu tapęs sportininkas davė išskirtinį interviu „Elektrolife“ žurnalui.

„Nors daugelis mano bendraamžių skundžiasi, kad pasaulis tampa per daug kompiuterizuotas, aš atvirkščiai – labai tuo džiaugiuosi! Man nebūna dienų, kad norėčiau nuo viso šito atitrūkti ir užsidaryti trobelėje kalnuose. Mėgstu būti modernus, todėl net ir atsidūręs toje trobelėje vis tiek norėčiau turėti kompiuterį po ranka, juk taip įdomiau.“

Dainius Adomaitis technologijomis džiaugiasi tiek namuose, augindamas tris dukras, tiek darbe, vadovaudamas krepšininkams.

Vyras nedaug kalba apie savo šeimą, bet kad santykiai joje labai šilti ir nuoširdūs, įrodo paprastas faktas – Dainius yra daugiavaikis tėvas, auginantis tris dukras (dvidešimtmetę Urtę, penkiolikos Viltę ir trimetę pagrandukę Eleonorą). Kaip jis spėja padalinti dėmesį keturioms šeimos damoms ir jo didenybei krepšiniui?

Dainius yra sakęs, kad per tiek metų išmoko atsiriboti, paskirstyti savo laiką. Grįžęs namo būna su šeima, o darbą palieka už durų, jo vėl imasi tik tada, kai visi suminga. Gimus trečiai dukrai, treneris sulaukė ir linksmų replikų: „Geras fabrikas gamina vienos rūšies produktą.“ Kas taip pajuokavo? Ogi Dainiaus tėtis, turintis tris sūnus.

Turbūt pats likimas treneriui, nuolat besisukančiam tarp vyrų, namuose dovanojo išskirtinai moterišką jaukumą. 

– Technologijos ir sportas. Kas tarp jų bendra?

– Technologijos padeda sportui sparčiai tobulėti, dideliais žingsniais žengti į priekį. Prisimenu, kai dar pats buvau žaidėjas – krepšinio rungtynių įrašus stebėdavome iš didelių vaizdo kasečių, o tų rungtynių, kur NBA kažkas žaisdavo, įrašus gaudavome tik po kelių savaičių ar net mėnesio. Viskas keliaudavo paštu, viskas buvo deficitas. Nebuvo taip paprasta dalintis vaizdais.

Paskui atsirado DVD diskai, stipriai pagerėjo tiek įrašo, tiek filmavimo kokybė. Pasidarė lengviau. Bet kaip dabar tobula – viskas kompiuteriuose, „Youtube“ ar svetainėse, rašančiose apie krepšinį. Visas rungtynes gali rasti internete. Atsirado net specialių programų, tokių kaip „SportsCode Gamebreaker“, kurios man, kaip treneriui, labai padeda dirbti.

– Tokios programos galvoja už jus?

– Į minėtą programą įvedi konkretų rungtynių failą ir tada dirbi su juo. Amerikietiškame futbole jau yra taip, kad iškart gyvai, kol vyksta rungtynės, programa daro skautingą, modeliuoja, kas turi vykti toliau. Mes kol kas to nenaudojame. Juk viskas susiveda į pinigus.

– Anksčiau per minutės pertraukėles treneriai žaidėjams nurodymus duodavo ant nedidelės lentelės. O dabar tam naudojate planšetinį kompiuterį. Patogiau?

– Su juo galima žymiai daugiau nuveikti. Kompiuteryje matau žaidėjų fizinę būklę, nes prie kiekvieno iš jų pritaisomi specialūs davikliai. Šiuos reikia arba užsidėti ant savęs, arba jie būna jau įmontuoti į aprangą. Kartais pajuokauju, kad šiuolaikinė krepšininkų apranga yra išmanioji, nors vizualiai nesiskiria nuo senosios. Iš daviklių surinktos informacijos galiu nuspręsti, kokius keitimus darysiu aikštelėje. Jais naudojamės ir per treniruotes, kad visą laiką stebėčiau komandos būklę. 

– Į madą grįžta paprasti mygtukiniai mobilieji telefonai. O didžiausiu jų privalumu laikomi du dalykai: ilgai neišsikraunanti baterija ir apribojimas prisijungti prie virtualaus pasaulio. Atseit turėdami tokį telefoną daugiau bendrausite gyvai. Ar galėtumėte atsisakyti išmaniojo?

– Visai nematau reikalo. Galbūt yra žmonių, kurie nesusitvarko su tuo ir kas porą minučių žvilgčioja į ekraną. Aš tikrai nesu toks, turiu pasiskyręs laiką, kada imu telefoną į rankas ir tikrinu elektroninį paštą, peržvelgiu naujienų portalus. Juk nuolat turiu sekti visas sporto statistikas, tai mano darbo dalis. Todėl prie mygtukinio tikrai negrįžčiau, man patinka, kad pasaulis sparčiai žengia į priekį. Nebereikia keliauti iki stacionaraus kompiuterio, nes šis visada su mumis, mūsų kišenėse.

– Ką manote apie socialinius tinklus? Ar per daug juose sėdime?

– Nors daug kas juos kritikuoja, aš atvirkščiai – esu už „Facebook“ ir kitus tinklus. Juk tai pats paprasčiausias būdas palaikyti draugystę, stebėti, kaip sekasi pažįstamiems. Pavyzdžiui, per „Facebook“ bendrauju su buvusiais kolegomis, su kuriais kažkada žaidėme užsienio klubuose. Virtualusis pasaulis padeda jaustis arčiau vienas kito. Tačiau nereikia perlenkti lazdos, jei sėdi prie to tinklo valandą ar dvi – tai jau blogai. 

– Ką pats skelbiate savo „Facebook“ sienoje?

– Pasidalinu geromis emocijomis. Pavyzdžiui, žiūriu tenisą ir koks nors Rogeris Federeris laimi aštuntą kartą – tuo būtinai norisi pasidžiaugti. Taip pat kelionės, gražios šeimos akimirkos. Turinio nėra daug, bet jis gana asmeniškas, todėl laikau savo sieną uždarą nuo gerbėjų, priimu tik tikrus draugus. Kažkada galvojau, kad gal reikia būti atviresniam, bet nusprendžiau, jog man nereikia piktų komentarų, nereikalingų rašinėjimų apie nieką. 

– Kokiu buities prietaisu labiausiai džiaugiatės?

– Sakyčiau, kad tai geras kavos aparatas „Jura“, nuo kurio prasideda kiekviena diena namuose. Vertinu šį gėrimą, todėl norėjau, kad būtų paruošiamas kokybiškai. Būna žmonių, kurie tokių aparatų prisiperka ir nenaudoja, bet mūsų namuose jis iš karto prigijo.

O antras pagal svarbą daiktas namuose yra televizorius. Gal juokingai nuskambės, bet jis suvienija šeimą, visi susitinkame prie vieno ekrano. Turime net tris televizorius.

– Televizijos žiūrėjimas dažnoje šeimoje atvirkščiai – sukelia daug diskusijų ir pykčių. Moterys nori vieno kanalo, vyrai kito, vaikai – trečio. Ką žiūrite jūs, kad visiems taip įdomu?

– Nepatikėsite, bet krepšinį. Dažniausiai pas mus rodo kokias nors rungtynes. Net kai vakarais kas paskambina ir klausia: „Ką veikiate?“, dukra visada atsako: „Pas mus nieko naujo – krepšinį žiūrime.“ Tiek mano žmonai, tiek dukroms įdomu. Manau, prie sporto transliacijų priprantama, tiesiog imi ir įsitrauki. Būna, šeimos merginos net tam tikras detales pastebi ir ragina mane atkreipti dėmesį. 

– Ar pasaulyje egzistuoja koks nors išradimas, koks nors aparatas, apie kurį svajojate?

– Buvo toks vienas, apie kurį daug metų galvojau ir vis žadėjau nusipirkti. Jis susijęs ne su naujovėmis, o su mielais prisiminimais, nes vaikystėje turėjome jį namuose. Jums tikriausiai sunku atspėti, apie ką aš kalbu, nes nedaug šiuolaikinių žmonių jį naudoja. Tas daiktas yra patefonas! Sutikite, kad visi tie trakštelėjimai klausant muzikos daug mielesni už MP3 formato įrašus.

Keturiasdešimtmečio proga žmona ir draugai šitą mano svajonę išpildė. Gavau jį kartu su didele plokštelių kolekcija. Esu labai patenkintas, bet, sakiau, dar nusipirksiu ir kokį nors senovinį patefoną. Kol kas tinkamo neradau, tačiau plokštelių nuolat prisiperku. Negaliu ramiai praeiti pro jomis prekiaujančią parduotuvę ar turgelį, man norisi knistis, ieškoti ko nors įdomesnio.

– Kuris įrašas pats mėgstamiausias?

– Priklauso nuo nuotaikos. Kartais „The Beatles“, kartais „Metallica“. Muzika turi užvesti, padėti atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos ar įtemptų rungtynių. 

– Pasauliui vis labiau žengiant į priekį daug daiktų atgyvena ir tampa nereikalingi, juos pakeičia modernesni, išmanesni. Ko artimiausioje ateityje turėtų nelikti?

– Sunku pasakyti, nes niekada nežinome, ką dar patobulins, kokį išradimą pristatys. Tačiau man atrodo, kad mažiau naudosimės televizoriais. Tai pačiais, kuriuos mano šeima labai mėgsta. Filmus ir laidas įprasime stebėti kompiuterių ekrane ar net telefonuose. Tam nereikės atskiro aparato, taip sutaupysime laisvos vietos namuose. Jau ir dabar turiu draugų, kurie vietoje televizorių naudoja išvyniojamus ekranus.

– O kaip bus su krepšiniu? Atsiranda vis daugiau sričių, kuriose žmones pakeičia robotai. Ar gali būti, kad vietoj trenerio stovės kompiuteris, o vietoj žaidėjų bėgios robotukai? 

– Kol kas tikrai neįsivaizduoju tokio varianto. Juk sportas tuo ir patrauklus, kad visada lieka žmogiškasis faktorius. Gali būti klaidų, neįtikėtinų metimų arba keistų sprendimų. O jeigu aikštelėje būtų mašinos, tada ką... viskas nusakoma, viskas užprogramuota. Esu įsitikinęs, kad krepšinio pasaulyje didelių technologinių reformų dar nebus, jokie robotai negalėtų pakeisti mano žaidėjų. Tiesiog taptų nebeįdomu. 

– Leidžiame jums pasvajoti ir kreiptis į išradėjus: ką specialiai dėl jūsų jie galėtų sukurti?

– Jeigu kalbame apie mano darbą, būtų fantastika, jei atsirastų įrenginys, padedantis reabilituotis po traumų. Kad per kelias dienas žaidėjas pasveiktų ir niekas nepraleidinėtų svarbių rungtynių.

O gyvenime norėčiau, kad atsirastų toks spindulinis aparatas, kuris skleistų magnetinį lauką, apsaugantį nuo neigiamų emocijų. Kad pikti žmonės negalėtų prieiti artyn. Jų tiek daug ir jie taip vargina, su tuo būtinai kažką reikia daryti. 

Visi prie ekranų!

„Eurobasket 2017“ vyks rugpjūčio 31–rugsėjo 17 dienomis keturiose šalyse: pirmojo etapo varžybos Tel Avive, Klužo mieste (Rumunija), Helsinkyje ir Stambule.

Čempionatą Lietuvos rinktinė pradės rungtynėmis su Gruzijos komanda rugpjūčio 31-ąją 18.30 val.