O VIS DĖL TO JIS SUKASI

Oranžinė priklausomybė

O vis dėlto jis sukasi

Giedrius Vaišvila, nuotraukos Vytenio Kriščiūno.

Išnaša: „Žaidėjai, kurie ateina iki pat rinktinės, yra Lietuvos krepšinio elitas. Jie protingi ir nuovokūs. Stereotipas, kad visi sportininkai kvaili. Nieko panašaus. Būdamas kvailas nieko nepasieksi, nes nesuprasi žaidimo niuansų, psichologinių dalykų.“

Krepšinio žinovas ir komentatorius Linas Kunigėlis trylika metų praleido šalia geriausių Lietuvos sportininkų. Prieš metus palikęs Lietuvos krepšinio federacijos viešųjų ryšių ir rinkodaros direktoriaus pareigas šiuo metu bendradarbiauja su FIBA, dirba su įvairiais projektais. Permainos didelės – dabar Linas pats sau bosas, bet jo gyvenimas tebesisuka apie lietuvių dievinamą oranžinį kamuolį. 

– Jūs, kaip dabar darosi madinga, tapote laisvai samdomu projektų kūrėju. Kodėl palikote tokią įdomią darbo vietą LKF, kurios pavydėjo turbūt visi Lietuvos vyrai?

–Dirbdamas LKF tiek neapsikraudavau darbais kaip dabar, kai pats sau esu bosas, – net neramu, kad per daug užsiplėšiau ir visur nespėsiu. Jei nepadarysi kažko sėdėdamas kontoroje, galėsi padaryti rytoj – niekas nuo to iš esmės nepasikeis. O jei dirbdamas sau patingėsi, mėnesio gale teks pirkti ne aštuoniolika, o tik dvylika metų išlaikytą viskį. Juokauju, aišku. Bet dabar gyvenu laisviau ir pats planuoju savo laiką. Būtent tai man visada patiko žurnalistikoje ar šou versle – neprivalai aštuntą valandą įžengti į kontorą ir sėdėti joje iki penkių.

– Ir vis dėlto: kodėl iš saugios vietos išėjote į nežinią?

–Matyt, atėjo laikas – pradirbus trylika metų labai gražiai atsisveikinome, bet ir toliau kartu dirbame prie projektų, susijusių su federacijos veikla. Per ilgai užsibūti saugioje zonoje pavojinga. Kai ten sėdi, atrodo, nieko stebuklinga nevyksta, bet motyvacija po truputį išgaruoja. Nėra nieko blogiau nei nemotyvuotas ir vidinio draivo neturintis darbuotojas. Paskutiniaisiais metais panašiai ir jaučiausi. Ateini į darbą, lyg ir viskas gerai, bet, kaip kad būna su tais balionėliais, nedžiugina...

– Trylika metų šalia geriausių Lietuvos krepšininkų – kaip apibūdintumėte tą laikotarpį?

–Žiauriai smagus! Dirbti su šalies rinktine buvo pats maloniausias gyvenimo etapas, nepaisant to, kad kartais pakankamai sudėtingas ir įtemptas. Bet kai baigdavosi viena rinktinės stovykla, rudenį vėl pradėdavau laukti kitos. Krepšininkai irgi panašiai jaučiasi, ir nors tai ne pagrindinė, bet tikrai viena iš noro žaisti rinktinėje priežasčių – nerealus mikroklimatas. Net kai nepasisekdavo, kai atrodydavo, kad viskas – pasaulio pabaiga, net ir tada vyrai mokėdavo į viską pažiūrėti su geru bajeriu.

– Krepšininkai nesėkmių nedramatizuoja taip kaip kartais jų gerbėjai?

–Dramatizuoja. Būna ir ašarų, momentų, kai rūbinėje verkia suaugę, subrendę vyrai, turintys vaikų. Jie žiauriai išgyvena nesėkmes, nes į savo žaidimą įdeda daug širdies ir sveikatos.

– Ar kada nors pats svajojote tapti krepšininku?

–Ne svajojau, o buvau. Tik laiku supratau, kad jei noriu ir toliau profesionaliai sportuoti, turiu atsisakyti visų kitų įdomių dalykų: naujų patirčių, vakarėlių, nepriklausomo gyvenimo būdo. Ir visai neaišku, ar pasieksiu tokį lygį, kad sulaukęs 30–35 metų būsiu užsidirbęs tiek, jog nebereikėtų galvoti, ką veiksiu toliau. Kadangi kilo didelių abejonių, pasirinkau kitą gyvenimo kryptį, tačiau likau prie krepšinio. Aišku, apsisprendžiau ne per vieną dieną, viskas susidėliojo natūraliai. Kažkada važiavau į Ameriką pamatyti šalies, grįžau iš ten su vieno koledžo pasiūlymu mokytis ir žaisti krepšinį. Bet per keletą mėnesių, kol buvau Lietuvoje, čia įvyko nemažai pasikeitimų, tad nusprendžiau pasilikti. Tai buvo 1991–1993 metai, steigėsi daugybė laikraščių, nauji televizijos kanalai, kūrėsi sporto klubai – atsirado daug darbo vietų mūsų kartos žmonėms, pradėjusiems studijuoti, dar nesugadintiems sovietinės sistemos ir turintiems energijos. Iš Šarūno Marčiulionio sulaukiau pasiūlymo dirbti LKL, o jis yra žmogus, kuriam neįmanoma atsakyti. Juo labiau kad ir darbas žiauriai įdomus. Paskui prasidėjo televizija, atsirado ir įdomios veiklos, ir pinigų.

– Kai po svarbios pergalės krepšininkai džiūgaudavo apimti euforijos, ar nesušmėžuodavo mintis „ir aš galėjau būti tarp jų“?

–Tikrai ne, nes jausdavausi panašiai vien matydamas, kaip chebra, paaukojusi savo tris gyvenimo mėnesius, dabar išgyvena galbūt didžiausią džiaugsmą gyvenime. Ir nors jis trunka kokias tris ar keturias dienas, prisiminimai lieka visam laikui. Tai tokia emocijų gama, kuri paprastam žmogui, nesusidūrusiam su sportu, neiškovojusiam svarbių pergalių ir nepatyrusiam pralaimėjimų, nėra suprantama. Nuo absoliučios nevilties, kai atrodo, kad pasaulis sugriuvo ir rytoj nieko nebebus, iki visiškos euforijos. Jeigu paklausinėtumėte tų, kurie prieš trylika metų laimėjo Europos čempionatą ar prieš septynerius – pasaulio bronzą, pasakodami jie grįžtų į tą pačią būseną, nes ji nepasimiršta. 

– Ir sukelia priklausomybę?

–Be abejo. Dėl ko kiekvienais metais visi geriausi krepšininkai atvažiuoja į rinktinę? Jie nuo to priklausomi! Sportininkų patriotizmas yra neginčytinas dalykas. Tai ne skambūs žodžiai, o realybė. Sunku įsivaizduoti, kai nesi buvęs jų vietoje, jautęs to kasdienio skausmo. Kai kurie krepšininkai atsikėlę ryte net negali išlipti iš lovos neišgėrę nuskausminamųjų. Jeigu mediciniškai patikrintume bet kokį aukšto lygio profesionalų sportininką, kiekvienas jų galėtų pretenduoti į kurią nors invalidumo kategoriją. Tik iš šalies žiūrint viskas atrodo labai paprasta: Javtokas pašoko, „įdėjo“ kamuolį, nubėgo... Atletų kūnai patiria milžiniškas perkrovas. Profesionalus sportas – nežmoniškai baisus dalykas. Čia jums ne kokiame nors maratone nurisnoti penkis kilometrus ar bėgioti krosus miškuose. Krepšininkų dyla viskas: nugara, kaulai, sąnariai, stuburas, atsiranda išvaržų. Aikštėje to, aišku, nesimato, nebent žinai, kad kuris nors žaidėjas traumuotas. Bet visa tai dažniausiai yra didžiulio krūvio pasekmė, traumos neatsiranda iš niekur. Be to, už dalyvavimą rinktinėje jie negauna beveik jokių pinigų, palyginti su uždarbiais iš klubų, kuriuose žaidžia. Kiekvienas atvykimas į rinktinę, tas trijų mėnesių laikotarpis trumpina karjerą klubuose, kur jie uždirba savo pinigus. Sakyčiau, tai sportininkų auka rinktinei ir Lietuvai, kurią sunku apskaičiuoti. Tarkim, pernai Kšyštofas Lavrinovičius nežaidė rinktinėje ir pažiūrėkite, kokį puikų sezoną turėjo savo klube.

O kai kurie netgi aukoja ir dalį savo uždarbio – pavyzdžiui, nedaugelis žino, kad Jonas Valančiūnas, prieš pasirašydamas savo paskutinį kontraktą, būtų galėjęs uždirbti net dešimčia milijonų daugiau, jeigu būtų sutikęs kartas nuo karto nevykti į Lietuvos rinktinę.
Aš matau tris pagrindines priežastis, kurios skatina krepšininkus dalyvauti rinktinėje. Visų pirma, dauguma turi vaikystės svajonę joje žaisti, nes jie užaugo žiūrėdami, kaip lošia Marčiulionis, Sabonis, Kurtinaitis. Kalbu apie Štombergo, Jasikevičiaus kartą. Kai Šaras 2003 metais laimėjo Europos čempionatą ir buvo išrinktas naudingiausiu žaidėju, taip ir pasakė, jog jo sena svajonė buvo laimėti kažką panašaus, kad dabar jaučiasi ramus, ateities kartoms perdavęs tokią pat siekiamybę. Kita priežastis – patriotizmas. Trečia, kaip įvardijo patys krepšininkai, kai žaisdamas su rinktine laimi ir grįžęs į Lietuvą matai čia susirinkusius 20 tūkstančių sirgalių. Tada supranti, jog tiems žmonėms tas tavo vienas pataikytas metimas ar laimėtas medalis – ypač svarbus dalykas. Jausmas, tai suvokus, labai stiprus.

– O ar esate kada nors kartu su krepšininkais verkęs?
–Ne, neturėdavau laiko – reikėdavo dirbti, nes buvau atsakingas už ryšius su visa žiniasklaida. Tekdavo susitarti su tais krepšininkais, kurie dar užtektinai psichologiškai stiprūs, kad pakalbėtų spaudos konferencijoje. Kai laimi, viskas paprasta. Sunkiausia, kai pralaimi: supranti žmogaus savijautą, bet pareigos verčia lįsti jam į akis. Nors jo vietoje būdamas mažiausiai norėtum, kad kažkas ateitų ir temptų tave už rankovės šnekėti. Tiesa, kai vyrai pakalba su žurnalistais, išsilieja, pirminės emocijos nuslūgsta ir į rūbinę grįžta jau ramesni. Nors kiek paskui išgyvena, sunku pasakyti. Ir naktimis nemiega, ir migdomuosius geria. Ypač jei pralaimėtos varžybos ne paskutinės ir reikės kovoti toliau. Tada išsirikiuoja eilė prie gydytojo durų, o negeriantys tablečių ketvirtą ryto eina pasivaikščioti. Su fiziniu skausmu galima paprastai susitvarkyti, tik kas iš to, jei neskauda, bet negali užmigti, viskas viduje dar verda, ima ir nervas, ir pyktis. Sudėtinga būsena. Geriausia, kai laimi. Tada visi patenkinti, laimingi, geri ir duoda interviu, kiek tik reikia. 

– Naujiems rinktinės nariams „seniai“ neprigalvoja sudėtingų išbandymų?

–Jie kaip tik labai gerai supranta, ką reiškia būti nauju žmogumi komandoje ir kaip naujokai jaučiasi susidūrę su tais, kuriais anksčiau žavėjosi iš tolo, kurie jau legendos. O reikia eiti su jais į aikštę ir žaisti. Bet jeigu bijosi esant reikalui kurį nors iš jų pastumti, reiškia, tavo vieta ne šioje rinktinėje. Senbuviai juos stengiasi padrąsinti ir nepuola rėkti praradus kamuolį ar padarius kvailą klaidą.
Praėjusią vasarą rinktinė pasipildė naujais žaidėjais, visi kultūringi, išauklėti, praėję visas krepšinio mokyklas ir žino, kaip reikia elgtis komandoje. Paprastai naujokams prie kavos ar sulčių paaiškindavau pagrindines rinktinės taisykles. Jei įprastos taisyklės kuriam netikdavo, apie tai pasikalbėdavome. Tarkim, Donatas Motiejūnas prašydavo, kad po praloštų rungtynių jo geriau nekalbinčiau, nes gali prišnekėti nesąmonių. Negalima buvo lįsti prie Jono Mačiulio, kai jam žaidimas nesisekė ar pasitaikė bloga diena, nes labiausiai jis tada nori trenkti butelį į sieną, išsirėkti ar spirti į spintelę. Išsikrauna ir vėl viskas gerai. Krepšininkų rūbinėje verda tokios emocijos! Komanda iš visos širdies daro savo darbą, tad jeigu nepasiseka, iš visos širdies ir išsilieja.

– Ar esate kada rimtai susipykęs su krepšininkais?

–Buvo tik keli nedideli konfliktai, bet viską sėkmingai išsiaiškinome ir bendravome toliau. Nesu konfliktiškas žmogus. Be to, žaidėjai, ateinantys iki pat rinktinės, yra Lietuvos krepšinio elitas. Jie protingi ir nuovokūs. Stereotipas, kad visi sportininkai kvaili. Nieko panašaus. Būdamas kvailas nieko nepasieksi, nes nesuprasi žaidimo niuansų, psichologinių dalykų. O su protingu žmogumi visada surasi teisingą sprendimą.

– Įsivaizduoju, kad jus baigia nuvarginti prašymai papasakoti juokingiausią istoriją iš rinktinės gyvenimo.

– Tai pats sudėtingiausias klausimas. Jau gailiuosi, kad per tuos metus kiekvieną dieną nerašiau dienoraščio. Nes ten taip greitai vienas bajeris seka kitą, kad jau vakare pamiršti. Komanda tikrai moka linksmintis. Šalia to, kad privalai gerai žaisti krepšinį, vienas svarbiausių dalykų, norint išlikti rinktinėje, – mokėjimas pasijuokti iš savęs. Vyrai vienas kitą „drožia“ be gailesčio.

– Dabartinis jūsų gyvenimas be viso to turėtų atrodyti labai ramus.

– Bet aš juo džiaugiuosi, stengiuosi kuo daugiau būti gamtoje. Dabartinis mano darbo grafikas, ritmas ir žmona leidžia pirmas kelias savaitės dienas planuoti susitikimus mieste, o paskui išvažiuoju į sodybą, kur sėdžiu prie kompiuterio, rašau projektus ir užsiimu kūrybine veikla, terasoje žiūrėdamas į pušis. Man tai geriausia terapija ir poilsis. Padirbi kelias valandas, tada nupjauni žolę, paskaldai malkų ir vėl grįžti prie kompiuterio.

– Gerai, kad yra toks daiktas...

–Sugriūtų pasaulis, jeigu staiga pamesčiau telefoną ar kompiuterį. O jei dar netyčia dingtų duomenų laikmenos, kuriose saugau visą informaciją, turbūt ištiktų panikos priepuolis. Man žiauriai patinka technikos pažanga, ką išdarinėja mokslininkai – kažkoks kosmosas! Skaitau apie tai nemažai literatūros, žiūriu filmus – dabar tiek informacijos šaltinių, apie tai anksčiau net svajoti negalėjai. Daugių daugiausiai, kad 1991 metais nuėjus į Martyno Mažvydo biblioteką pasisekdavo rasti kokią anglišką knygą tarp visų rusiškų... Beje, anksčiau turėjau elektroninę skaityklę, bet nenorėdamas į keliones vežiotis dar vieno papildomo įrenginio dabar knygas skaitau arba kompiuteryje, arba planšetėje. Ir dar vienas dalykas, kuris man „prilipo“, – išmanusis laikrodis. Neįtikėtinai įtraukia: rodo žinias, kas vyksta pasaulyje, gauni pranešimus, kas tau skambina. Jei esi nutildęs garsą, gali pasitikrinti atsiųstus elektroninius laiškus – laikrodis leidžia neatitrūkti nuo įvykių. Jame veikia sveikatingumo programėlės, kurios padeda kontroliuoti širdies darbą sportuojant ar kaitinantis saunoje. Netgi miegant jis gali sekti tavo miego fazes ir ryte parodyti, kiek laiko giliai miegojai, o kiek prasivartei lovoje pusiau ilsėdamasis. O jei prisimintume visiškai „nereikšmingą“ šio prietaiso funkciją, tai jis dar rodo valandas ir kiek dabar laiko skirtingose pasaulio juostose.