ITALIŠKA VELYKŲ KLASIKA LIETUVOJE

Paula Gustaitė, nuotraukos Vytenio Kriščiūno ir reklamos užsakovų.

Itališka virtuvė mums yra bazilikais kvepiančių spagečių, sultingų kepsnių, traškios picos ir buvimo su visa šeima legenda. Vakarienės, kurios prasideda sūriais, marinuotomis alyvuogėmis, duonele su sviestu ir figų uogiene, kreminėmis sriubomis, o baigiasi espresso su panakota ir svaigiu namų vynu.

Italai dievina vakarus, skirtus dieviškiems malonumams – bendravimui su mylimiausiais, su šeima, ir nuodėmingai skanų maistą. 

Italas Gian Luca Demarco – laimingas žmogus. Turi mylimą moterį, mėgstamą darbą ir gyvena šalyje, kurioje jam gera. Galbūt Lietuvoje kiek per dažnai lyja ir nėra kalnų, tačiau visa kita čia jam labai patinka. Ir oras, ir žmonės, ir vykstančios geros permainos. 

Prieš keletą metų atvykęs padėti treniruotis mūsų biatlono rinktinei, vėliau Gian Luca pradėjo savo verslą. Moko lietuvius gaminti skanų, sotų, sveiką ir šiaip vieną geriausių pasaulyje itališką maistą. Kaip ir daugelis jo tėvynainių, šis italas – tikintis žmogus. Prieš Velykas su juo kalbėjomės apie Dievą, maistą ir gyvenimą. Tačiau pamažu pokalbis pakrypo prie technologijų, kurias minėdamas italas tiesiog nenustygo iš džiaugsmo. 

Šventei rinkis ėrieną 

Kai pasibeldžiau į raudonas duris sostinės Teatro gatvėje, iš vidaus lietuviškai suskambo: „Prašom!“ Gian Luca buvo ką tik pabaigęs paskaitą „Statoil“ darbuotojams, kurie jau visai netrukus degalinėse mus ims vaišinti skanesniais sumuštiniais. 

Kol keli komandos nariai tvarkė virtuvę, susėdome kavos ilgo stalo gale. Gero maisto kvapas dar kuteno šnerves, tad liežuvis pats pasirinko pirmąjį klausimą: „O ką tokio būtų galima šeimai pasigaminti Velykoms?“ 

„Rinkis klasiką. Jei noriu eksperimentuoti, darau tai kitomis dienomis, o šventei – tik patikrintus valgius. Tada lieka daugiau laiko pabūti su šeima. Pagrindinis patiekalas būna ėrienos kepsnys su bulvėmis, lauro lapais ir artišokais. O desertui – pyragas, kurį Italijoje vadiname Colomba, jis gaminamas iš miltų, raugo, pagardinamas razinomis ir migdolais“, – ilgai negalvojęs atsakė šeimininkas. Užsirašiau telefone: šventėms nupirkti ėrienos. 

Ši pavasario šventė italui labai svarbi. Gian Luca – uolus katalikas, todėl Velykos ir Prisikėlimo liudijimas jam yra esminė metų šventė. Brangesnė nei Kalėdos – jau nuo vaikystės. 

„Viskas prasidėjo tada, kai naktį laukdavome stebuklo: namie išjungdavo visas šviesas, tūnodavome tamsoje ir pamažu iš lauko imdavo sklisti dieviška naujos pradžios šviesa. Man, vaikui tai paliko neišdildomą įspūdį. Kai užaugau, iš naujo suvokiau tą istoriją medituodamas, supratau, kaip dėl manęs buvo pasiaukota. Tai suteikė didesnę prasmę gyvenimo kelionei. Iš pradžių viskas atrodė vien kaip tradicija, religiniai simboliai, kurių net nesuvokiau. O kai įsigilinau ir ėmiau suprasti, įgavo didžiulę prasmę“, – kai jis pasakoja, tarsi jauti įspūdį, kurį šviesos stebuklo laukimas palieka vaikui. 

Biatlonas ir virtuvė 

Iš Šiaurės Italijos į mūsų šalį vyrą atviliojo biatlonas. Atvyko dirbti bendro fizinio pasirengimo treneriu, tačiau ši viešnagė netikėtai suteikė galimybę rimtai imtis svajonių darbo, to, kas iki tol buvo tik pomėgis. Italijoje tai būtų buvę neįmanoma, o Lietuva – neribotų galimybių šalis, nors tą dažniau pamato atvykėliai nei mes patys. Taip kalnų slidinėjimo ir sportinio ėjimo daugiametės patirties turintis italas tapo lietuvių atletų mokytoju.

Tačiau tik tam, kad po kurio laiko imtųsi rimtų reikalų virtuvėje. 

Kulinarija – viso jo gyvenimo šerdis. Nuo penkiolikos metų vasarą dirbdavo restoranuose, bet maisto gaminimas visą laiką tarsi tūnojo šešėlyje. Kaip pats sako, situacija turėjo subręsti, kol virto tikrove.

Dabar Gian Luca moko lietuvius italų virtuvės subtilybių. Bet tai daugiau nei kulinarijos kursai, nes vakarais susirenka įdomių žmonių, įvairiai pasisuka kalbos. Ateina ir moterų, ir vyrų. Tarp pastarųjų būna ir tokių, kurie virtuvės meną išmano geriau nei daugelis moterų. Italijoje, kaip ir Lietuvoje, maistas tradiciškai yra mamų ir močiučių reikalas. Dabar jau daugiau vyrų lieka namuose. „Tik man atrodo, kad jie ne gamina, o depresuoja dėl buvusio darbo“, – nelinksmai šypteli pašnekovas.

O kaipgi pats Gian Luca? „O, mano istorija kitokia – išaugau aplinkoje, kurioje nesidomėti maistu buvo tiesiog neįmanoma. Visi puikiai gamino“, – paaiškina. 

Klausiu jo, ką paprastam, su kulinarija nieko neturėjusiam vyrui geriausia pagaminti norint nustebinti savo artimą?

Ogi čiupti grilį ir melstis, kad tavo moteris netaptų vegetare. Visi vyrai moka čirškinti mėsą ar žuvį, jiems tai patinka. Ryšys tarp lauko ugnies ir vyro – labai stiprus. Tai iš dalies ir lengviausia: nieko nesugadinsi, nebent sudeginsi. O jei moteris vegetarė, čirškink pamarinuotas bulves, baklažanus, cukinijas ir artišokus. Plos visi! 

Gerai, su ugnimi viskas aišku. O jei virtuvėje? Gal spagečius virti? Ne, tai, pasirodo, per daug sudėtinga. Geriau net nepradėti. Daugelis žmonių nelabai suvokia, kaip gaminti tikrą itališką pastą. Daroma daug klaidų: per mažai vandens, per ilgai verdama ir taip toliau. „Norėdamas pavaišinti savo moterį ir pagaminti tikrai gerai, pasirinkčiau kažką lengviau. Lazanija – nelabai sudėtinga, bet tenka ilgai gaminti, o vyrams dažnai trūksta kantrybės.“ 

Stebuklingi pagalbininkai 

Štai ta kantrybė ir yra sunkiai pasiekiama vertybė. Laimė, technika į priekį žengia sparčiau nei mes, paprasti dvikojai, todėl šiame fronte yra netgi labai gerų naujienų. 

O, kaip visa tai rūpi vietoje nenustygstančiam italui. Geriame kavą, kalbamės apie kompiuterius, telefonus, gerą muziką jo „Volvo“, su kuria jis daug keliauja. Peršokame prie jam labai svarbių sporto technologijų, navigacijos prietaisų. 

Bet smagiausia pasidaro prabilus apie technikos pagalbininkus virtuvėje. Gian Luca net atsistoja: „Žinai, iki šiol pamenu istoriją, kaip prieš įsikeliant į namus Lietuvoje nupirkau džiovyklę – tai bus džiaugsmo žmonai. Bet ji supyko – kam pinigus švaistau nebūtiniems dalykams? Po dviejų savaičių paklausiau, kaip ten tas blogas daiktas. O ji sako, žinai, noriu atsiprašyti, tai buvo puiki dovana.“ 

Virtuvės šeimininkas apeina savo valdas stabtelėdamas prie išmaniųjų „Electrolux“ orkaičių, švytinčių chromu ir LED ekranais, rodo įvairius aparatus, kurių paskirties neįvardyčiau net kaitinama lėto kepimo režimu. 

Jis kalba, kad technologijos yra puikus dalykas, padedantis turėti daugiau laiko sau, šeimai, pabūti su vaikais. Kokie supaprastinti įvairūs gaminimo procesai, tiesiog neįtikėtina! 

„Pamenu, kai pradėjau dirbti virtuvėje, dar nebuvo vadinamųjų šoko šaldiklių – aparatų, labai greitai sumažinančių produkto temperatūrą. Tai nėra tradiciniai šaldikliai, kurie dirba aštuonias valandas. Čia per 15 minučių galima atšaldyti šiltą maistą, proceso metu neišsiskiria vandens molekulės, nesusidaro plėvelė, nekenkiama kokybei. Mes iki tol vargdavome, imdavomės įvairių gudrybių su ledukais. Šitie įrenginiai neįtikėtinai pagerino restoranų maisto kokybę“, – progresu džiaugiasi Gian Luca. 

Arba visi tie šaunūs maišytuvai. Tarkime, tešla makaronams. Anksčiau restorane ją minkydavo ir tampydavo penki tvirti vyrai. O dabar pakanka turėti aparatą, idealiai atkartojantį pirštų judesius. Kokybė netgi geresnė nei žmogaus rankų darbo. Kainuoja brangiai, bet gyvenimas labai palengvėja. Dar vakuumo mašinos – gauni iš pardavėjo produkciją, įdedi į maišelius ir dvigubai sumažini tūrį. Sandėliuke, šaldytuve visko telpa dvigubai daugiau. Argi ne puiku?

Italas vardija toliau. 

Panašiai ir su kavos aparatais, kuriuose dabar tiek visko įdiegta, kad gerą kavą galima gerti bet kur pasaulyje, o skonis bus kaip bare Italijoje. Pažiūrėkite į šaldytuvą. Iš parduotuvių parsinešame daug produktų, sukrauname, jame pakyla temperatūra, negerai. O nauji modeliai jau su mygtuku, kurį nuspaudę įjungiame ventiliatorių, temperatūra sparčiai krenta, nyksta blogi kvapai. 

O kur dar duonos rauginimo kameros su drėgmės kontrolės sistema, užtikrinančia, kad kepalas bus idealus, su traškia plutele. 

Bet kaip klasika, amžinosios vertybės ir tradicijos?

Italas suraukia kaktą: „Jei žmogus sako, kad viskas turi būti gaminama rankomis, – nesupranta technologijų naudos, gal maivosi. Aš irgi daug ką darau rankomis, bet didžiuosius laiką atimančius darbus jau patikiu technikai. Dabar įdomūs laikai, nes visos technologijos, kurios iki šiol buvo ganėtinai brangios ir prieinamos tik profesionalams, tampa įperkamos kiekvienam.“ 

Kava seniai išgerta, virtuvė sutvarkyta, visi prietaisai apžiūrėti. Baigiame tuo, kuo pradėjome. Ko Gian Luca Velykų proga palinkėtų mūsų virtuvėms, kuriose verda nerūpestingas, o kartais aistringas šeimų gyvenimas? 

Jo atsakymas trumpas, bet konkretus: „Visada gerai pagalvokite, ko iš tiesų jums reikia virtuvėje. Perkate daug nebūtinų dalykų, bet gal neturite to, kas labai palengvintų buitį. Nelaikykite namie nenaudojamų rakandų. Jums būtina gera orkaitė, kaitlentė, šaldytuvas ir vienas kombainas, kuris maišytų tešlą, pjaustytų ir padėtų ruošiant desertą. Tai viskas, ko jums iš tiesų reikia.“

Receptas: Triušis ant grotelių 

Naudokite kepsninę, ugnis suteiks puikų aromatą. 

Reikės penkių metalinių ar mirkyto medžio iešmelių.

Paruoškite 1,2 kg kapoto triušio.

Marinatui reikės saujos čiobrelių ir rozmarinų, keturių nuluptų česnako skiltelių, alyvuogių aliejaus, citrinos žievelių, šlakelio citrinos sulčių ir šaukštelio medaus. Taip pat jūros druskos ir maltų juodųjų pipirų. Keturių lašinukų bryzų. 

Kojos ir mentės kepa 35 min.,

Nugarinė ir šonkauliai – 20 min.,

Skrandis – 25 min.,O inkstai ir kepenys – 4 min. 

Mėsą dedame į dubenį. Sulčiaspaude ar grūstuvėliu susmulkiname čiobrelių ir rozmarinų lapelius, sudedame česnakus ir dar pamalame. Įmaišome 8 šaukštus alyvuogių aliejaus, citrinos žieveles ir medų, pilame ant kepsnio. Marinuotą mėsą pagardiname druska ir pipirais. Du bryzus lašinukų mauname su skrandžio gabaliukais. Pradedame kepti kojas ir mentes, vėliau skrandį, paskui nugarinę ir šonkaulius. Apversdami gausiai patepame marinatu. Vėliausiai dedame įpjautus inkstus, suvertus pamainomis su kepenų gabalėliais.

Patieksime su keptomis bulvėmis, daržovėmis ir baltuoju vynu.